Noriu pristatyti jums savo pirmąją kelionę su automobiliu į Norvegiją. Šiai kelionei pasiryžt nebuvo sunku – šalis juk garsėja savo gamtos grožiu. Iš kitos pusės gąsdino galimi vėsoki orai ir didokos kainos. Bet kadangi keliavom ne vieni – ,,uodegos" teisėmis prisijungėme prie jau patyrusių keliautojų, savo mašina išmaišiusių Europą, šeimos – nusprendėm rizikuot.
Taigi mūsų ekipažas – aš, žmona ir, aišku svarbiausias dalyvis, dukra, kuriai tuo metu buvo 1 metai ir 3 mėn. Automobilis – ir dabar turimas Prius I, kuris, deja nėra toks talpus kaip klubiečio ketvirtojo Avensis, bet kelionę atlaikė puikiai. Kelionės tikslas – su kuo mažesnėm išlaidom pamatyti kuo daugiau Norvegijos gamtos, skiriant ypatingą dėmesį ledynams. Kadangi tai buvo ekonominė kelionė visą maistą pirkome Lietuvoje, nes maisto ir apskritai, bet ko, kainos tenai tikrai verčiančios iš koto. Kadangi kelionė buvo apskaičiuota 2 savaitėms, į neperdideliausią kompakt-sedaną turėjo sutilpt ne tik visos maisto atsargos, bet ir palapinė su kitu turistiniu inventorium, taip pat drabužiai šaltam ir lietingam orui, na, ir visa kita. Þodžiu, braškėjom per siūles. Dar niekad nemačiau taip įspūdingai žemai nusėdusios savo mašinos. Nesakau, kad visko prireikė, tačiau tai buvo pirma kelionė su mažu vaiku, juolab, kad didžioji dalis nakvynių buvo planuojamos gamtoje – palapinėse.
Taigi išvykome 2008 metų liepos 20 d. ryte apie 5 val. Pirmos dienos tikslas – pasiekti Taliną, keltu persikelti į Helsinkį ir apsinakvoti kažkur Suomijos gilumoj. Tikrai nėra ką labai pasakoti apie kelią iki Talino – vienintelė autostrada šiame ruože tebuvo Vilnius – Panevėžys atkarpa. Jokios navigacijos neturėjom, užmetėm akį į žemėlapius ir mynėm pagal nuorodas. Prie Latvijos – Estijos sienos prisijungė ir vesti į priekį pradėjo mano jau minėta šeimyna. Taip kažkur po pietų atlėkėm į Taliną, ten savo bakus pripildėm pigiausiu toje kelionėje benzinu – 4.1 lt/l (2008 metų liepos galas kaip sykis ir buvo tas laikas, kai benzo kainos buvo pasiekusios visų laikų viršūnes). Sekdami paskui vedlį pasiekėm keltų terminalą ir per kažkokį nepaaiškinamą stebuklą – patį keltą. Taip sakau, todėl, kad kaip man pasirodė, tvarkos tame terminale buvo ne daugiau nei mūsiškiam seime. Tiesiog vos ne per jėgą įsispraudėm į pirmą pasitaikiusią eilę, ten prie kasų mus draugiškai apšaukė (iš streso net nesupratau dėl ko), bet vis dėl to praleido. Ir štai mes kelte – visa ta operacija užtruko vos 10 min., o keltas po to iškart išplaukė. Mums pasitaikė vadinamasis greitasis keltas, kuris į Helsinkį nuplukdo per 1.5 val.
Pats Helsinkis man paliko visai kitokio, neįprasto miesto įspūdį, kurį sustiprino tuščios sekmadieninės gatvės. Palikę Helsinkį puikiu greitkeliu pasukome į šiaurę – Kuopio miesto link. Ten mūsų vedliai buvo nusižiūrėję kempingą, kuriame turėjome susitikti su trečiuoju ekipažu, draugų šeima iš Sankt Peterburgo. Pats greitkelis iki Heinolos miesto tikrai puikus, geresnės kokybės nei mūsiškės autostrados, eismas gana intensyvus, bet visi važiuoja labai tvarkingai, netgi pedantiškai – nieko keista, juk tai Suomija. Netrukus po to kai palikom Helsinkį prasidėjo lietus. Iš pradžių nesmarkus, po to – kaip reikiant. Užbėgdamas truputį į priekį galiu pasakyti, kad lijo visą savaitę – kad ir kur bevažiavom visur mus lydėjo pilki žemi debesys ir nuolatos čia smarkiau, čia mažiau lijo ir lijo. Iš pradžių nekreipėm dėmesio, bet po to kai peršlapo nemaža dalis drabužių, palapinės ir visa kita, atsirado šiokia tokia neviltis. Po šios kelionės įvertinau koks geras daiktas yra automatiškai į kritulius reaguojantys valytuvai. Už Heinolos baigėsi autostrada, tačiau eismo intensyvumas tiktai padidėjo, tikras nenutrūkstamas srautas riedėjo iš periferijos į sostinę (buvo sekmadienio vakaras). Lyg burtininko lazdele mostelėjus pasipylė tikra virtinė greičio matavimo radarų, jie ten sustatyti maždaug kas 3 - 5 – 10 km. Pradėjo temti, o su lig tamsa pradėjo sekti ir maniškio ekipažo kantrybė bei mano paties jėgos. Šios dienos kilometražas perlipo per 1000 km žymą, o ir dukra jau buvo kaip reikiant įnirtus dėl tokio priverstinio įkalinimo. Pradėjom ieškoti kempingo, tačiau tai nebuvo lengva užduotis, nes turėjom tik paprastus žemėlapius, taigi paieška labai apsisunkino. Susidūrėm ir su kita problema – pasirodo, neužtenka rasti veikiantį kempingą, dar reikia, kad jis priimtų turistus su palapinėm. Su kemperiais – prašom, su palapinėm – nepriimam. Þodžiu, tik gerokai pasisukinėję apie 22 val. atradom kempingą, kuris mus priėmė už 14 eurų. Kempingas pasipuolė tikrai neblogas, labiausiai pradžiugino mus, kad jame buvo lauko virtuvė su šiltu vandeniu, elektra, stalais ir kėdėmis, visais virtuvės rakandais.
P.S.: I dalies pabaiga, jei bus besidominčių tęsinys bus netrukus.
Na-na pasakokite ponas, pasakokite labai intriguoja. Nekantriai laukiame tęsinio.
Tikrai smagi skiltis bus jei visi aprašys taip kaip Vanitas
Labai idomu, laukiam tesinio
idėja - per meetus reik rodyt kelionių nuotraukas
Tikrai smagu skaityti. Laukiam tesinio...:p
nuostabu, dievinu tokius pasakojimus! Po šios kelionės įvertinau koks geras daiktas yra automatiškai į kritulius reaguojantys valytuvai- o tai pas jusu Priusa toks pribambasas yra? Labai lauksiu tesinio, taip pat pasakojimo ir apie Italija, berods raset, kad siemet buvot :)
Na gi smagu, kad patiko:) Prisijunkit ir papasakokit apie savo keliones ir kiti;)Dėl valytuvų - būtent tokių pas mane nėra, taigi labai paskaudo dešinę ranką pastoviai malant valytuvų rankenėlę, nes lietus nors buvo pastovus, bet nevienodo intensyvumo. Mano priusas yra viena kukliausių Toyotų ant šio svieto:D
nagi nagi.. kukliausia :D :D:D Dabar as noriu tokiu valytuvu B) As su savo masina uzsienyje nebuvau, deja. Toliausiai kur su ja vaziavau, tai i Sventaja pprie juros..... ;) Nemanau , kad idomu butu klausyt kaip as vaziavau Vilnius -Kaunas-Klaipeda -Palnga-Sventoji...:D Trasoj man su ja patinka, ypac lenkti. Su Corolla Verso varem i Lenkija, irgi nelabi yr kas pasakoti :) Su Honda Civic varem i Slovakija kazkelintais- bet apie Honda neidomu, visur kitur su lektuveliais...ir ne per daugiausia - Tatarstanas, Portugalija, Islandija...
Smagu, kad pirmas pasakotojas apsireiškė taip greit. Lauksim tęsinio.
Aš tai tik Kryme porą kartų buvau su Toyota, čia gi nerimta, ne jevrosojuzas :)
Citatakaktusas parašė:
Aš tai tik Kryme porą kartų buvau su Toyota, čia gi nerimta, ne jevrosojuzas :)
O ko Krymas nerimta? Bepiga šnioti per šengenines sienas, kai net sustoti nereikia. Būtų irgi labai smagu sužinoti kuo rytai skiriasi nuo vakarų:p
Beje, kas dėl Lietuvos - labai dažnai tiesiog pamirštama, kad ir joje labai daug įdomių, lankytinų vietų. O ir informaciją apie jas nelengva susirinkti. O štai Lenkija - automobiliniu ir turistiniu požiūriu labai įdomi šalis;) Beje, lenkimo manevrą būtent ir ištobulinau Lenkijos keliais bedardėdamas. Iš čia, matyt, ir šalies pavadinimas lietuviškas tokis:)
Laukiam tesinio :) iš čia, matyt, ir šalies pavadinimas lietuviškas tokis- oi gerulis :D:D:D
Jei megstat pasiskaitineti kelioniu dienorascius, yra geras linkas road.lt:)
Labai laukiam dar ispudziu, tai viskas pasimirs ir reiks vel viska is naujo skaityt ;)
Tęsinys. II dalis.
Paskutinis ir pirmas garsas, kurį išgirdau prieš užmigdamas vakare ir pabudęs ryte buvo specifinis garsas, kurį sukelia lietaus lašai atsitrenkdami į palapinės medžiagą. Þodžiu, lijo visą naktį ir šilta tikrai nebuvo. Tačiau kažkaip išgyvenom ir nesušalom. Gyvenimas tęsiasi toliau, ir mes netrukus turėjom judėti toliau. Tiesiog sukišom šlapią palapinę į bagažinę ir tęsėm kelionę per Suomiją. Pakeliui sustojom tik vieną kartą Oulu mieste apsižvalgyti vienam prekybos centre. Beje, truputį apie skandinaviškų kainų ypatybes. Dar pirmą dieną nutiko tokia beveik anekdotinė situacija – pakeliui į nakvynės vietą Suomijoje sustojome vienoje moderniai įrengtoje pakelės kavinėje su visomis prie jos priklausančiomis ypatybėmis, tualetais, degaline, poilsio ir pramogų zonomis. Kavinės meniu buvo eksponuojamas didelėse plastikinėse šviečiančiose nuotraukose. Šalia ir kainos nurodytos. Taigi stoviu aš, visas pavargęs ir alkanas ir matau – dvi dešrelės su kokiu tai apvytusiu salotos lapu ir dar kokių tai neaiškių gėrybių kupsteliu – 15. Aha, galvoju, brangiai čia... Staiga prisimenu, kad čia kaina tai ne litais... Þodžiu, viską reikia dar iš 3,45 padaugint. Staigiai pasijutau ne tik sotus, bet ir pailsėjęs bei kupinas jėgų. Þodžiu, lekiam toliau. Pakeliui, jau netoli Švedijos sienos papildžiau benzino atsargas. Kaina europietiška - 5.34 lt/l. Kad pervažiavom Suomijos – Švedijos sieną pastebėjom tik iš pasikeitusių užrašų ir truputį agresyvesnio švedų vairavimo stiliaus. Dar po kiek laiko kirtom ir poliarinį ratą. Ta vieta buvo specialiai pažymėta, tačiau mes ją tik pravažiavom ir viskas. Sparčiai temo ir teko ieškoti antrosios nakvynės vietos. Bendru trijų ekipažų sutarimu buvo pasirinkta nedidelė miško aikštelė, pro kurią vingiavo keliukas į vienišą sodybą. Sąlygos tikrai buvo labai spartietiškos – maistas buvo gaminamas lauko sąlygomis šildant iš dujų baliono, stalas buvo čia pat – ant žemės, palapinės drėgnos, o lietus vis lijo. Užtat pati nakvynė nekainavo nė cento. O ir tamsu nebuvo – čia gi šiaurė, nors saulė ir nusileido ir dangų aptraukė tamsūs debesys – buvo tikrai šviesu. Vienintelė baimė, kad į palapines vandens nepribėgtų. Trečios dienos tikslas – šiaurės Švedijos miestas Kiruna ir netoli jos esantis Abisko nacionalinis parkas. Pačioje Kirunoje pabuvoti neteko, užsukom tik į netoliese pasitaikiusį prekybos centrą su degaline, nes Norvegija buvo visai čia pat, o ten kuro kainos gerokai aukštesnės. Prisimenu, kaip Kirunoje išlipęs iš mašinos su vasariniais marškinėliais patyriau tikrą kultūrinį šoką – visi vietiniai vaikščiojo apsiavę guminiais žvejo batais su storom striukėm ar kombinezonais. Aišku, stebėtis kažkuo nereikia – oro sąlygos panašios kaip šiais metais lapkričio gale buvo Lietuvoj, lyja ir apie 8 laipsnius šilumos. Užtat benzino kainos visai nestingdančios - 4.96 lt/l. O jau kiek įvairiausių kuro rūšių!!! Neskaičiavau, bet jų skaičius lipo per visas mano įsivaizduotas ribas. Važinėjau ratais kol atitaikiau paprasčiausio 95 įsikrapinti. Galų gale patraukėme į netolimais stūksantį Abisko nacionalinį parką, kuris ir buvo įkurtas su tikslu, kad būtų išsaugota unikali šiaurės gamta. Pats kelias buvo prastas ir duobėtas, bet viską atpirko nuostabūs kalnų vaizdai. Abisko kaimas prigludęs prie vieno didžiausių Švedijos ežerų Turnetresko. Abisko nacionalinio parko plotas 77 km2, o labiausiai išsiskiria tuo, kad jis visas išraižytas akmenimis grįstais pėsčiųjų takeliais, kurie vingiuoja įspūdingomis vietovėmis palei kalnų upes ir tęsiasi daugiau nei 400 km. Įvairaus amžiaus švedų poros apsiginklavusios įvairia turistine įranga keliauja po šį parką, o atėjus vakarui apsinakvoja specialiuose turistų namukuose arba palapinėse. Þodžiu, tikrai smagi pramoga ir puiki proga pažinti savo partnerį ekstremaliose situacijose... Na, o mums savotiška pamokanti istorija buvo lietuvių turistų autobuso atvejis. Jie grįžinėjo namo iš Norvegijos ir taupydami degalus jų nesipylė Norvegijoj, važiavo iki artimiausio taško Švedijoje, juolab, kad kaina čia gerokai mažesnė. Atvažiavo, o dyzelio nė lašo! Benzino, prašom kiek nori, o kaip išsireiškė autobuso vairuotojas ,,saliarkos" nėra ir nežinia kada bus. Kiek supratau, jiems teko rizikuoti ir bandyt pasiekti Kiruną. O mūsų jau laukė Norvegija, jos siena jau buvo čia pat, vos už keliasdešimt kilometrų. Kirtus Švedijos – Norvegijos sieną vaizdas pasikeitė tarsi burtų lazdele mostelėjus. Staiga, tarsi iš niekur atsirado įspūdingi kalnai, prie kurių glaudėsi vieniši nameliai. Švedijos pabaigoje kalnai taip pat buvo, tačiau tarsi ne tokie ryškūs ir įspūdingi, o svarbiausia matomi gerokai toliau, o Norvegijoje viskas yra čia pat, viskas ryšku ir paslaptinga. Vairavau negalėdamas atitraukti akių nuo įspūdingų vaizdų. Sunku net kažką nupasakot, tikrai rekomenduoju pačiam pamatyti. Nakvynę radom artimiausiam mieste Narvike. Šįkart tai buvo didelis ir ištaigingas turistinis namelis – vagonėlis su virtuve, tualetu, svetaine, miegamuoju ir t.t. Namelio ieškojom vos ne karštligiškai, nes visi buvom permirkę kiaurai, lietus vis tęsėsi ir visi kaip reikiant buvom įsitresinę. Þodžiu, sutilpom ten 10 suaugusių plius dar pusė ,,žmogo". Aišku, vietų ten numatyta gerokai mažiau, tačiau sulindę ten visi visai nesuvargom, o sutaupyt pavyko, už savo šeimyną į bendrą katilą už nakvynę atseikėjom 20 eurų. Beje, maloniai nuteikė ir pirmasis šioje kelionėje sutiktas ir netoliese kaimynystėje stovintis užmatytas 2 kartos Prius su švediškais numeriais.
Su šventėm visus;) Linkiu kelioningų 2010 metų jums ir jūsų Toyotoms!!!
Tęsinys. III dalis.
Kitą dieną jau neskubėdami, grožėdamiesi nuostabiais vaizdais E06 keliu tęsėme kelionę leisdamiesi į pietus Fauske miesto link. Skubėti tikrai nebuvo kur, tuo labiau, kad kelias visur tebuvo 2 juostų, eismas gana intensyvus, o nuolatiniai posūkiai, kalnai ir kalneliai, fiordai, tiltai, tuneliai po kalnais kelią darė labai nenuobodų. O vaizdai – fantastiški... Po nuobodokos Suomijos ir Švedijos tai tikra atgaiva. Norvegijos keliai turi ir vieną išskirtinį bruožą – tai kai kelias, kuriuo važiuoji staiga baigiasi ir jokio kito būdo tęsti kelionę nėra, lieka tik vadinamasis automobilių keltas, kuris už tam tikrą mokestį perkelia per fiordą. Per visą kelionę toks malonumas mus ištiko vieną kartą ir kainavo 85 NOK (37 LT). Pati procedūra labai paprasta – privažiuoji mašinų eilę, apsikabinėjęs visokia aparatūra ateina vyrukas, įkiša galvą į mašiną, suskaičiuoja keleivius, pasako kainą, atsiskaityti galima ir kortele. O štai pats keltas gerokai skiriasi nuo mums įprastų, keliančių į Neringą. Norvegiški gerokai didesni, į žemutinį denį daugiausiai įleidžiamos fūros ir kemperiai, o lengvieji automobiliai nukreipiami į aukštesnius aukštus ant šoninių estakadų. Ant vienos tokių buvo nuvarytas ir mūsų ekipažas. Þodžiu, kai sustojau iš savo vietos temačiau priešais stovinčio automobilio stogą ir daug Norvegiško apsiniaukusio dangaus. Tokiu kampu gyvenime dar nebuvau taip įstrigęs, o kai pamačiau, kad iš paskos kitas automobilis prisispaudė vos per kelis cm, ištiko lengvas šokelis. Laimei maniškis automobilis ir savo paties reakcija nepavedė ir iš tos situacijos išsisukom sausi. O pati persikėlimo procedūra užtruko apie 40 min. Šią dieną ilgai kely neužtrukom, neilgai trukus radom gražų kempingą, apsistojome nedideliame keturviečiame namelyje. Smagu buvo stebėti, kaip virsta kaimynų vokiečių, atvažiavusių dviese su A klasės mersu ir ramiai prie tokio pačio mažo namuko ramiai skaitančių laikraštį, akys, kai pamatė, iš dviejų mašinų išvirto pulkelis turisto lituano ir į mažutį namelį pradėjo nešioti visokius rakandus – šlapias palapines, čiužinius, maisto atsargas ir pan. Pats kempingas buvo įsikūręs labai gražioj vietoj, prie upės, o šalia didžiuliai kalnai. Beje, bevielis internetas Norvegijos kempinguose labai paprastai pasiekiamas dalykas – tereikia atitinkamo kompiuterio, jokių mokesčių, jokių reklamų, jokių slaptažodžių. Na, o mano dukrą labiausiai pradžiugino mažulytis, tarsi spec. jos dydžio dvivietis automobiliukas, kaip atrakcija vaikams pastatytas prie vaikų žaidimo aikštelės. Sunku patikėti, bet tai realus automobilis, kadaise važinėjęs tikrais keliais, nors smartas prieš jį tikras milžinas. Nakvynės kaina mano šeimai – 140 NOK (61 LT). Kitos dienos tikslas – pasiekti Sulitjelmos gyvenvietę ir kiek pavyks automobiliu ir toliau pėsčiomis nukeliauti iki didžiulio ten plytinčio ledyno. Pakeliui trumpam sustojom nedideliam, bet labai gražiam Fauske miestelyje. Nusipirkom smulkių, bet būtinų norvegiškų suvenyrų – lipdukų su išdykėliais norvegiškais elniais, klijuojamų ant automobilių. Sumanęs pasikeisti turėtą švediškos valiutos perteklių į vietinę valiutą buvau nemaloniai nustebintas, kad keitimo mokestis - 50 NOK (20 LT). O štai vietiniam Statoile buvo rėksmingai reklamuojama nereali suderduper akcija – dešrainis už tuos pačius niekingus 50 NOK. Þodžiu, anšlagas begalinis, eilės ir visa kita. Maloniai priminė tarybines eiles prie bananų ar kokios šlapiankos. Tą dieną tiek ir nuveikėm, kad pavažiavom nuo Fauske į rytus Švedijos link ir paklajoję gerokai siauresniais vietiniais keliukais, pakilę truputį aukščiau jūros lygio radom visai neblogą kempingą, kuriame ir įsikūrėme. Šį kartą išsinuomavom didžiulį, tikrai gerai įrengtą turistinį namelį, jame vėl tilpo visi trys ekipažai. Kaina mano šeimai - 120 NOK (52 LT). O rytoj jau mūsų laukė pirmas rimtas pasivaikščiojimas Sulitjelmos ledyno beieškant.
Labai idomu, teskite :)
Norvegija yra ir mano ateities planuose, tikrai idomi kelione, kazkaip kainos gazdina, bet Norvegija ir Airija turbut tiems kurie domisi gamtos groziu tikras rojus. O tu neturi jokiu foto is keliones.:o
Pabandysiu vieną kitą įkelt, esmė ta, kad šioj kelionėj teturėjau vaizdo kamerą, taigi daug filmavau, o nuotraukas teturim tik tas, kurias davė mūsų vedliai. O dėl kainų - atitinkamai pasiruošus Norvegijos kainos nėra labai baisios.
Šiaip smagu, kad yra besidominčių ir skaitančių tokius "talmudus":)
Na man asmeniskai idomiausia, kai man automobilis tarnauja, o ne as jam. Kai tik situacija keiciasi, stengiuosi greit atsikratyt tuo automobiliu. As kiekvienais metais kazkur isvaziuoju, siemet ruosiuosi i Italija, regionas LIGURIJA aplankant Mont Blan virsukalne, Venecija. Zinoma jei krize neuzknis visai.
Tai aišku, idealus variantas kai mašina tarnauja žmogui, o ne atvirkščiai. Bet būna visaip. O vienas iš tų gerųjų variantų, tai kelionės, su automobiliu ir pigiau ir daugiau gali pamatyti.
Venecija - jėga:) Teko neseniai pabūti, norisi vėl sugrįšti.
Citatavanitas parašė:
Pabandysiu vieną kitą įkelt, esmė ta, kad šioj kelionėj teturėjau vaizdo kamerą, taigi daug filmavau, o nuotraukas teturim tik tas, kurias davė mūsų vedliai. O dėl kainų - atitinkamai pasiruošus Norvegijos kainos nėra labai baisios.
Šiaip smagu, kad yra besidominčių ir skaitančių tokius "talmudus":)
Skaito skaito, tik patys tingi rašyt ;)
Oi netingėkit, netingėkit. tingėti negražu. ;)
Pabandžiau įmest keletą nuotraukėlių iš praeities, bet teko išmest staigiai, nes labai jau didelio formato:(. Bandysim dar
O audrius į Italiją trauks, mes mąstome apie dalį Ispanijos ir pietinę Prancūzijos pakrantę. Galvojau prisidėt prie vanito temos, bet jaučiu prigasdinčiau visus.